Šlapia gatve riedėjo autobusas. Jame vyravo įprastiniai garsai: džeržgimas, vienas kitas pokštelėjimas jam sustojus, žmonių balsai. Bet ji buvo nuo viso to atsiribojus. Jai nerūpėjo ką žmonės šneka ar daro. Ji atrodė esanti ne pilname žmonių autobuse, o visai kitur, kitame pasaulio krašte. Mergina pralindo pro tarpą tarp žmonių ir atsidūrė prie durų. Staiga apmąstymus išblaškė, pažįstamo balso ištartas "labas". Ji atsakė tą patį. Tiesa pasakius, net nemanė, kad tas žmogus su ja pasisveikins. Bet tai nieko nekeitė. Vos pokštelėjus durims ji paskubomis išlipo ir žingsniavo lietaus plaunama gatve. Ėjo lėtai, neskubėdama, lyg bandydama sugrąžinti laiką atgal. Jos ilgi, rusvai gelsvi plaukai buvo kiaurai permirkę, ir ji nė nesistengė slėpti jų po skėčiu. Pasižiūrėjus į jos veidą pirmiausia atkreipi dėmesį į gražias, jūros mėlio spalvos akis ir jas supančias begalę blakstienų. Veido bruožai švelnūs. Turbūt dėl to ją daugelis laikė miela. Bet tą dieną merginos veide įsimintiniausia buvo ne tai. Tądien jos veidas išdavė, kad ji su savimi širdyje nešasi gilų liūdesį ir sielvartą
Mano naujausia rašliava(tiksliau pati jos pradžia)-kritikuokit, komentuokit :}
