Love me.... or just let me live :)

 Gerai žmogeliukai, šiandien aš nefilosofuoju, nes turėjau iš ties nerealią dieną :) Man taip norisi viską jums smulkiai ir detaliai aprašyti, kad visus apipilčiau savo džiaugsmu! O mano diena prasidėjo taip....
 Atsikėliau devintą valandą ryto. Iškart nieko nelaukus nupėdinau į vonią ir nusiprausiau, greit šmurkštelėjau į savo drabužius ir jau sėduosi prie kompiuterio. Kaip visada, įeinu į keletą savo mėgstamų forumų, apžiūriu porą svetainių, susirašinėju su krūva draugių per skype. Turbūt viena iš įprastinių mano dienotvarkių :) Praėjo jau pora valandų. Staiga, apie dvyliktą valandą kažkas pabeldžia į mano duris. Kaip ir tikėjausi. tai buvo mano kiemo draugė Gabrielė. Tingėdama lėtai atsikeliu nuo kėdės ir pėdinu link durų. Koridoriuje dar buvau spėjus susipykti su mama, bet kaip visada, greit susitaikėm.
Galų gale, gavosi taip,kad pas mane pusantros valandos praleido Gabrielė. Na ir vertėjo. Buvo hyper  smagu!!! Na aišku, aš dar nepasakojau geriausios dalies. Grįškime, kur aš sustojau pasakoti :) Per tą laiką, kai draugė buvo pas mane mes labai smagiai pasidainavom. Pasileidom gerų dainų ir varėm per mikrafoną ant viso garso :) Iš ties kietai. Nenoriu girtis, bet manau man visai gerai išėjo sudainuot vieną Vilijos dainą. O patikėkit, koks chaosas ir linksmumas buvo, kai dainavom kartu su Gabriele ir mano penkiamete sese :D Na aišku, nebuvo tokių jokingų judesių kaip man parodijuojant ką nors, bet neesmė. Buvo linksma :) Pabuvoję pas mane išsiruošėm į lauką. Nuėjome iki mūsų draugės Paulinos ir ją pasikvietėm... Mes iškarto nusprendėm eiti ant savo vadinamų tarzankių. Paulė išsinešė fotoaparatą ir tada prasidėjo visi mūsų baeriai. Nuėjome prie didelių gluosnių ir susirinkusios šakas bei įsibėgėdamos pradėjome suptis. Po to mums toptelėjo mintis, kad išeitų geros nuotraukos, taigi pradėjome fotografuoti. Ekperimentuodamos nuotraukom ir dėl smagumo mes šokinėjome nuo tvorų, taip supomės, karstėmis škvalo nulaužtom šakom ir šiaip smagiai leidome laiką. :D Nepatikėsite, bet per pusdienį išfotografavom 120 nuotraukų gal, iš kurių 2/3 buvo Paulina, bet neesmė. Svarbu, smagiai praleidom laiką :) Jau buvom beeinančios iš parduotuvės prisipirkę saldumynų, deja Gabrielę pakvietė namo. Taigi likom su Paulina. Kai kieme vaikams padalinom saldainių ir traškučių,( laimei draugės fotoparatas jau buvo pasikrovęs) nuėjome į stadijoną dar pasifotografuoti. Išėjo daug gražių, gražių nuotraukų. Mes netgi nusprendėme susikurti bendrą facebooką! Oi, ten bus prikelta daug foto, oi bus. Kai fotografavomės stadijone, norėdamos paerzinti draugą nufotografome porą jo nuotraukų. Kaip užpyko tas! :D Po to turėjom truputį pabėgioti, kad neatimtų fotiko, bet daug labai nereikėjo, nes nuotraukas ištrynėm :D Šiaip ar taip aš už jį greičiau bėgu, nors jam tiek pat mėtų ir jis bernas, taigi fotoaparatą būtume išnešę sėkmingai. Po devintos valandos sušalę parsivilkom į kiemą ir atsisveikinom jau tapusiu tradiciniu mūsų atsisveikinimu "Go penguin!". Tai buvo viena iš įsimintiniausų šios vasaros dienų :)
P.S. Kai tik galėsiu įdėsiu keletą nuotraukų iš mūsų Tarzanijos :D

Didn't you heart about me?

Šiais laikais gyvenimą sunkiai įsivaizduojame be komunikacinių priemonių:kompiuterio, telefono ir kitų komunikacinių priemonių.Naršydami internete daug sužinome apie mokslinius atradimus, įdomius rankdarbius ir kitą. Žurnalus vartydami dažnai pamatome naują žvaigždės gyvenimo kadrą, kuris dažnai būną netgi laaaabai pikantiškas. Juk įdomu ką jos veikia, argi ne? Bet įsivaizduokite, jei jūs pakliūtumėt į tokį laikotarpį, kai dar nebuvo viso to, be ko neįsivaizduojame kasdienybės. Nelengva būtų ar ne, be to apsieiti? Nieko nežinotume apie kokį įvykusį Žemės drebėjimą ar artėjančius karščius. Pasaulis atrodytų didelė nežinomybės sala, kurioje mes pranykstame. Panašiai ir yra. Žmonija atsakė jau į daug klausimų apie mūsų planetą ir artimiausias kitas, bet aišku iškėlė naujų klausimų į kuriuos dar neatsakė. Pasaulis-tai didelė dėlionė, kurioje vis atsiranda naujų detalių, kuras reikia sudėti. O mes ir bandome jas dėlioti, tos detalės susidaro iš dar mažesnių dalelyčių, mūsų pačių gyvenimo, kuriame amžinai dėliojame puzlę, niekada nežinai, kuriuo kampu pasuksi detalę. Bet dėl to gyvenimas ir nėra nuobodus, nes jis yra pilnas spėlionių, užuominų, netikėtumų ir visatos paslapčių :). Reikia džiaugtis, kad mes tai turime ir galime tuo didžiuotis. Visatoje, mes vieninteliai tokie atrodo, o gal ir ne? :D

Life without you

Ir kas gi būtų gyvenimas be tavęs? Be jūsų? Be visų kitų? Jausčiausi vieniša lyg žirnis pupų sriuboje. Atrodyčiau atsiskyrėlė, kitokia, keista. Bet juk nė vienas nenorime taip atrodyti. Turbūt dėl to iš dalies, mes visada gauname panosėj žmogų, kuris mus supranta ir visada išklauso. O kas būtų, jei tau tektų tokia dalia? Sunkoka būtų taip gyventi? Be draugų, be visa to gera, kas patiriama su draugais.Gal net nesutiktum to žmogaus, kuris turėtų būti tavo gyvenimo meilė. Ne pati geriausia išeitis turbūt. Bet tokių žmonių yra. Ir jiems reikia mūsų pagalbos. Apsidairyk, gal šalimais toks yra? Nesistebėk, jei jis keistas, žmonės jį atstūmė, tarkim dėl išvaizdos. Bet jei išvaizda nekokia, nereiškia, kad tas žmogus yra blogas, juk taip? Mano nuomone taip yra. Svarbiausia ne kas glūdi tavo išorėje, o kas viduje. Atsiskyrėliai, gali būti į tai pradėjo visai nebekreipti dėmesio. Nėra taip sunku jau padėti, ar ne? Kiekvieno pagalba žmogui atneša gero. Jei ką gero padarysime kiekvienas pasaulis bus geresnis. Vienatvė sunki kančia, o kenčiantiems padėkime. Nebūkime pasipūtę-nepraeikime pro šalį. Padėkime žmogui. Bet jei patys jaučiamės vieniši, manyčiau, tereikia prisiminti kiek žmonių pasaulyje gyvena :) Yra tokie gražūs žodžiai, kuriuos turėtų prisiminti, kiekvienas pasijutęs vienišas " Pasaulyje yra šeši milijardai žmonių, taigi tu niekada nebūsi vienas" :)

I'f I can't feel it.

Dažnai mes patiriame skausmą. Skausmas būna dvejopas. Fizinis ir sielos skausmas.  Bet ištikro kaip skausmas veikia mus? Kuris iš jų mus labiau žaloja? Fizinį skausmą mes dažnai jaučiame. Jis mums atrodo erzinantis, nepakenčiamas. Bet kas tas fizinis skausmas tėra? Tai juk tik mažulytis skausmelis, palyginus su tuo kai,atrodo,drasko tave į šimtus pažulyčių gabalėlių ir įsikniaubi į pagalvę, nebenori nieko matyti. Tada jautiesi vienišas... Vienišas ir pamestas laiko bei erdvės labirinte. Bet kartais tereikia į viską pažvelgti kitu kampu-viskas susitvarkys. Arba tiesiog pamačius maža dalelę saulės spindulėlio ir visa ji nušvis, bet nors ir taip padarius, visada skauda tą širdies žaizdelę. Prisiminus žmogų ją išplėšusią. Fizinį skausmą galima perkopti, jis ankščiau ar vėliau baigsis. Jį galima perkopti tik pačiam to norint, pasiryžus tai padaryti. Jeigu aš atidurčiau situacijoje, kur reikėtų kažką tokio paaukoti dėl artimo žmogaus ar galų gale susižeisti aš tai padaryčiau. Svarbu, kad kitam neatsitiktų nieko blogo. Juk draugystės viena iš pamatinių savybių yra pasiaukojimas? Kartais reikia dėl draugų ką nors paaukoti, bet tai atsiperka. Aš manau, kad draugai Žemėje yra viena iš geriausių dovanų ir mes turime ją branginti, kol galime turėti :)

I'm feeling so right to be here with you.

Keista, bet šiandien miegojau taip jautriai, kaip niekad kitada. Vos išgirsdavau kokį garsą iškart prabusdavau. Ir taip kokius tris kartus. Šiandien į viską reagavau labai jautriai. Būna tokių dienų, kai užplūsta neapsakoma intuicija. Dažnai mes jai pasipriešinam, bet ji dažnai pasirodo teisinga. Ir kas ta mūsų intuicija? Šeštasis pojūtis? Bet kad ir kas tai būtų, manau jos kartais reikėtų paklausyti, kaip ir savo širdies. Šaltu protu pasieksi tik atbulinius šaltus jausmus, kaip ir kartais nepasikliovus intuicija, gauni ką nors bloga. Yra tokie žmonės kaip ekstrasensai. Keista, bet jei turi kažkokių antgamtinių galių, kurios nepažįstant to žmogaus geba daug dalykų apie jį pasakyti. Tie dalykai pasitvirtina. Šiaip ar taip, kiekvienas iš mūsų esame kažkuo ypatingi, turime savo magiją. Vienų magija yra kulinariją, antrų piešimas, trečių sportiniai pasiekimai, dar kitų gal mokėjimas derinti drabužius. Ir tai yra kiekvieno iš mūsų magija, kuria pakerime kitus. Tik nereikia to gėdytis, kad būsit atstumtas, vistiek atsiras tokių kurie jus supras ir vertins. Nebijokime savo vidinio talento magijos, juk jis nieko nesiruošia mums bloga padaryti. Jei jo netrandi, tai gal tiesiog reikia jo paieškoti, giliau pasikuisti savyje? O gal tiesiog daugiau visko išbandyti ir jis atsiskleis? Taigi atskleiskime savo vidinį talentą ir nepaleiskime jo! Suradę savo gabumus juos tobulinkime ir stenkimės jų dar neapleisti...

That's who I am

Ir kuo gi mes esam po saule? Tik mažam kruopelytė šiame dideliame pasaulyje... Mus laisvai gali nušluoti nuo žemės potvyniai, uraganai, žemės drebėjimai ir kitokios katastrofos. Deja, gamtos stichijos mums nėra pavaldžios.. Bet tik pagalvokite, kiek žmogus pasiekė? Suprato, kad saulės sistemos planetos sukasi aplink saulę, atrado mikrobus, kitas galaktikas, sugebėjo nukeliauti į Mėnulį. Palyginus bejėgiai žmogeliai sugebėjo tiek visko sukurti... Jie kiekvienas turėjo svajonių ir siekė jas įgyvendinti. Jei žmones nenorėtų pažinti, galbūt mes vis dar būtume tie patys urviniai žmonės! Bet mes norėjome pažinti, atrasti, sukurti, kad dar nepatirta, neatrasta, nepažįstama. Mes kiekvieną dieną sužinome kažką naujo. Tik tai mus leidžia judėti į priekį. Jei mes nieko neįsivaizduotume, galbūt ir nieko nebūtume atradę. Aš taip pat turiu, svajonių, siekių... Nuskendusi svajonių pasaulyje,įsivaizduoju tai kas neįmanoma... Ar jūs taip pat? Nežinau, bet aš įsivaizduoju. Tai turbūt gal dabar neįgyvendinama, bet kas žino,kas bus ateityje? Galbūt,kad dabar neįmanoma, bus įmanoma, jei mes dar nebūsim išnaikinti. Siekių aš turiu, kaip ir  kiekvienas normalus žmogus. Užsibrėžiu tikslą ir stengiuosi jį įgyvendinti... Kartais reikia šiokio tokio užsispyrimo,kad pasiektum tikslą. Maniškis dabar susijęs su daug meno atšakų... Vėlimas, dekupažas ir kita. Visada reikia stengtis, jei stengsiesi-tai ir pavyks.

Hit the Rainbow

Prieš keletą dienų supratau,kad kiekviename žmoguje yra vaivorykštės spalvos. Kartais kiti žmonės per tamsiai mėlynos spalvos šydą nemato kitų spalvų, pvz: jame ryškiai spinduliuojančios geltonos. Gal ir nenori jos matyti. Kiti tiki gandais apie tą žmogų ir nė neketina su juo pabendraut. Dažnai tas tamsiai mėlynas šydas, gali būti tik kaukė pridengti tikrajam žmogučiui, nes jam gal nesinori savęs rodyti, kai kiti apie jį blogai šneka. Žmonės iš pirmo žvilgsnio kartais susidaro neteisingą nuomonę. Aš manau, kad nereikia tokių žmonių atstumti, juk jie gali būti visiškai kitokie, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Yra labai geras posakis " Pagal rūbus sutinka, pagal protą išlydi". Jei žmonės dažnai sutiktų pažvelgti giliau nei jie pamato iš pirmo žvilgsnio, pabendraut daugiau,manau pasaulis taptų geresnis. Nebūtų tiek vienišų žmonių, iš kurių pastoviai šaipomasi. Nenorėtumėt atsidurt jo vietoj, ar ne?  Tai  stenkimės ir kitiem to padaryti. "Nedaryk kitam to, ko nenorėtum,kad kitas tau darytų"-išmokau to per etiką. Mano nuomone reikia stengtis ir norėti tapti geresniais ir tokiais tapsime. Juk ko labai nori dažniausiai išsipildo, ar gi ne? Tereikia tik labai norėti...