2 Skyrius
Dar vienas smūgis į duris ir dar vienas. Vos žvilgtelėjęs į durų vyrius galėjai matyti, kad ilgai jos neatlaikys. Staiga mano žvilgsnis nukrypo į kambario galą. Galinėje sienoje buvo įtaisytos nedidelės durelės, kurias atidarius buvo galiam patekti lyg ir nedidelį slaptą koridorių, kuris vedė į tėčio darbo kambarį. Greitai perlėkiau kambarį ir paskubomis atsidariau dureles. Vos įlindusį į tą angą, stuktelėjau galvą į jos viršų, juk čia vis dėl to paskutinį kartą buvau kokių penkerių metų, taigi viskas atrodė gerokai susitraukę. Supratau, kad teks ropoti. Vos spėjau pajudėti iš vietos garsiai pokštelėjo durys. Jos buvo išlaužtos. Aš sunerimusi pradėjau kiek galėdama greičiau judėti į priekį. Tuo tarpu nepažįstamasis pamatęs pravertas dureles garsiai įsiveržė į šią mažytę angą. Stengiausi nutolti nuo įsibrovėlio, bet nepajėgiau, mano kojos vis pynėsi ir išsitiesdavau toje mažoje angoje. Dėl tokio savo neatsargumo, vos neįkliuvau jam į nagus. Jis buvo beveik sugriebęs man už kojos, bet stebuklingai sugebėjau koją sulenkti ir ropoti tolyn, palikusi jį išsitiesusį toje angoje.
Pasiekusi galą išsiropščiau iš neerdvios angos į darbo kambarį. Neturėdama daug laiko galvoti nulėkiau prie knygų lentynų, išsitraukiau pačią storiausią knygą kokią tik radau ir jau ruošiausi eiti ja trenkti užpuolikui... Mane sulaikė knygų spintos braškėjimas. Mechanizmas mane kartu su knygų spinta persuko į kitą pusę. Aš atsidūriau silpnai apšviestoje patalpoje, kuri buvo panaši į rūsį. Pasiėmusi vieną iš čia kybojusių žibintų nusileidau dulkėtais laiptais žemyn.
Deja, apačioje pamatytas vaizdas mane pašiurpino. Neaiškūs siluetai, šešėliai šoko apie ratą. Iš taip toli tegalėjau pasakyti tik viena - kad jie buvo tikrai ne žmonės. Bijojau, kad tai buvo padarai kilę iš pačių tamsybių dugno, nes nuo jų tiesiog sklido atstumiantis šaltis ir mirties kvapas. Priėjau arčiau patalpos, kad galėčiau į juos geriau įsižiūrėti. Man užgniaužė kvapą. Ratas aplink kurį jie šoko buvo nubrėžtas krauju... Būtybės pajuto, kad netoliese kažkas yra ir bemat atsisuko į mano pusę. Jų pilkšvuose pavidaluose galėjai pamatyti neaiškius veido bruožus bei neapsakomu pykčiu spinduliuojančias akis. Permatomos būtybės savo šaltomis galūnėmis traukė mane į savo rato vidurį. Mane apėmė tokia baimė, kad nieko negalėjau padaryt, stovėjau kaip įbesta. Paskutinis dalykas kurį prisimenu iš to vakaro - baltos šviesos blyksnis.
***
Patalpoje kažkas pypsėjo, girdėjosi tylus, duslūs žmonių balsai. Sunkiai pramerkiau akis. Patalpa kurioje gulėjau buvo šviesi ir koridoriuje galėjau matyti vaikštančius žmones su baltais medikų chalatais. Iš to nusprendžiau, kad esu ligoninėje. Palatos gale šnekučiavosi mano tėvai.
-Pagaliau prabudai,-nustebusi šypteli mama.
-Hmm... -irzliai numykia tėtis.-Juk turbūt žinai, kad turėjau atsiprašyt dėl tavęs iš savo verslo susitikimo, kuriame turėjau pasirašyt kontraktą?!-gana piktai pasako jis.
Staiga mano gerklėje užstrigo gumulas. Kitame palatos gale į sieną atsirėmęs stovėjo ypatingai gražus, tamsių plaukų. Akys gintaro spalvos. Jos žaižaravo, nuo skaidraus geltono gintaro atspalvio iki vieno iš tamsiausių. Oda šviesi, kiek rusvai įdegus.
Tuoj pat pašokau nuo lovos. Baisiai išsigandau, pagalvojusi, kad tai galėjo būti užpuolikas.
-O, sveika, Melodi,- pakėlęs į mane akis su sarkazmo gaidele ( kurios tikrai negirdėjo mano tėvai) pasakė jis.
Kaip mat dar labiau susigūžiau lovoje. Aš nepagrįstai bijojau to vaikino.
-Kas tau čia atsitiko?-nusistebėjusi klausia mama.-Nejaugi išsigandai jo? Jis išgelbėjo tau gyvybę ir atgabeno tave čia.
-Bet... ma..ma... Bet..-užsikirtinėjau sakydama kiekvieną žodį, negalėjau ja patikėt, o ji į šį nevykusį pasipriešinimą nelabai atkreipė dėmesį.
-Na, o dabar manyčiau norėsi pabūti su savo išgelbėtuoju ir jam atsidėkoti,-nusišypsojusi pasakė mama ir išėjo kartu nusivilkdama panosėj burbantį tėtį su savimi.
Ir likau su juo palatoje vienut vienutėlė. Ligoninės palatoje su žmogumi, kurio visiškai nepažįstu ir negaliu nuspėti jo veiksmų, kilusio pavojaus gyvybei...
