2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Something new about stories...


3 skyrius

Vaikinas tėvams išėjus kurį laiką stovėjo atsirėmęs rankomis į palangę ir žiūrėjo kaip vėjas lėtai siūbuoja medžių šakas su pumpurais, kurie tik ir laukė progos išsprogti. Jo veide galėjau įskaityti tai, kad įtemptai mąstė, lyg bandydamas viską surikiuoti į vietas, bet neatrodė, kad jam tąkart buvo lengva. Netrukus vaikinas netikėtai atsisuko į mane:
-Melodija- iš ties gražus vardas. Dauguma šio vardo savininkių yra iš ties kūrybingos, kaip ir tu,-ramiai ištarė vaikinas rankomis vis dar remdamasis į palangę.
-Kodėl tu taip manai? Kas tau tai pasakė?-sutrikusi iškart klausimais apibėriau jį.
-Kartais kiti žino daug daugiau apie tave, nei tu norėtum,-mįslingai atsakė vaikinas, žvelgdamas man tiesiai į akis.-Na, ir kalbos greitai sklinda,- ironiškai šyptelėjo vaikinas.
Akimirką nusukau nerimastingą žvilgsnį į šoną, o kai atsigręžiau jis stovėjo pora metrų arčiau mano lovos... Ir kas svarbiausia aš negirdėjau jokių žingsnių. Tiesiog nieko.
-Kas nutiko tą vakarą ir kaip tu atsidūrei mano namuose?-toliau nenustojau žerti klausimų, į kuriuos vis dar nebuvau radusi atsakymo.
-Kaip aš ten atsidūriau? Geras klausimas. O atsakymas į jį labai paprastas: kadangi neseniai čia atvykau, ieškojau, kas galėtų man aprodyti rajoną. Paskambinau į duris, bet jų niekas neatidarė. Tada išgirdau tavo klyksmą, nė nesuabejojęs išlaužiau duris ir bėgau į ten, iš kur sklido tavo klyksmas. Tu gulėjai kažkokiam rūsy, be sąmonės, taigi aš paėmęs tave ant rankų užnešiau į viršų ir iškviečiau greitąją.
-Bet.. Pala... O kaip tie neaiškūs pavidalai rūsyje... Ir vyras, kuris įsibrovė į mano namus?-trindamasi pirštais smilkinius pasakiau.
-Kas, kas? Tu turbūt sapnavai,-ir pasakęs nusišypsojo tokia šypsena, kaip tėvai šypsosi mažiems vaikams.
-Kas tu toks, kad tu leidi sau taip šnekėti?-užsipuoliau jį, nes būtent tos šypsenėlės ir negalėjau pakęsti.
-Kas aš toks?-jis bemat prišoko dar kelis metrus ir atsisėdo ant mano lovos krašto.-Tau tai būtų per sunku suprasti.
-Per sunku? Aš juk ne mažas vaikas. Man jau šešiolika. Nemanau, kad tame galėčiau ko nors nesuprasti.-apgyniau savo nuomonę aš.
Deja, jis tada tik pakilo nuo lovos ir patraukė link palatos durų.
-Palauk!-sušukau.-Tu man net nepasakei savo vardo,-šįkart jau be jokio pykčiau kartėlio ištariau.
-Greitu metu sužinosi,-mįslingai neatsakė tiesiai į klausimą jis ir po kelių akimirksnių pradingo koridoriuje.
Bemat nuo žiūrėjimo į baltas sienas mano akių vokai apsunko. Netrukus mane apgaubė tuštuma ir nugrimzdau į gilų, saldų miegą.
***
Po kelių dienų mane išleido iš ligoninės, nes nerado jokios rimtos galvos traumos, kaip smegenų sukrėtimas, smarkaus galvos sutrenkimo ar panašių dalykų. Per tas dienas nieko ypatingo ir neįvyko. Taigi, kitą dieną iškart keliavau į mokyklą.
Vos atsidūrus koridoriuje priėjo keli pažįstami, ir paklausė, kas man buvo nutikę. Taigi, papasakojau jiems visą istoriją. Žinoma, be visų keistų nutikimų, kaip mane persekiojantis vyras ir paslaptingos būtybės rūsyje. Juk jie vis tiek tuo nebūtų patikėję, lygiai taip pat kaip ir tas vaikinas ligoninėje. Šiaip ar taip, tikriausiai juk iki pietų tai žinos bent trečdalis mokyklos.
Keisčiausia, kad einant į anglų kalbos kabinetą prie manęs prišoko Alisa-neaukšta, smulki, bet labai gražių veido bruožų ir miela mergina. Nemaniau, kad ji norės su manimi kalbėtis po to, kas nutiko praėjusią savaitę. Nedrįsau nė taip pamanyti. Staiga ji prabilo:
-Sveika! Kaip laikaisi? Kas tau nutiko, kad ne?-pasidomėjo mergina.
Kelias sekundes buvau apstulbusi. Negalėjau patikėti, kad ji su manimi šneka, lyg niekur nieko praeitą savaitę nebuvo nutikę. Iki to įvykio, aš jos niekada ypatingai nevertinau kaip draugės, bet kai visi nusisuko, ir išaiškėjo tikrieji draugai.
-Labas,-pasisveikinusi maloniai šyptelėjau.-Žinai, rūsyje susitrenkiau galvą, bet laimei mano šauksmą išgirdo vienas pro šalį ėjęs vaikinas ir surado mane be sąmonės. Tada iškvietė greitąją ir man teko kelias dienas praleisti ligoninėje,-trumpai, nesileisdama į smulkmenas papasakojau jai, kas nutiko.
Mergina linktelėjo ir jau buvo bežengianti į anglų kabinetą, bet aš ją sulaikiau už riešo. Ji atsisuko į mane.
-Kažką dar norėjai pasakyti?-neypatingai užtikrintai paklausė Alisa.
-Aš... Taip.. Norėčiau atsiprašyti už savo elgesį praeitą savaitę...-atsargiai rinkau žodžius šiai frazei, nes neorėjau gadinti savo santykių su dar vienu žmogumi.-Nepyk, buvau kaip nesava.
Jos veide vos ištarus šiuos žodžius atsirado draugiškiausia šypsena, kokią galbūt esu mačiusi gyvenime.
-O kodėl turėčiau pykti? Visiems pasitaiko,-bemat atsakė ji.
-Ir gal sėdėtum su manimi per anglų kalbą?-paklausiau aš.-Nes galiu garantuoti, kad Evė bus persikrausčiusi kur nors kitur.
-Su malonumu. O dėl Evės tu šimtu dešimt procentų teisi,-atsakiusi, apgailestaudama suspaudusi lūpas šyptelėjo.
Ir mes patraukėme į klasę. Taip, aš buvau teisi dėl Evės. Ji jau spėjo susirasti naujų draugių, bet negalėjau patikėti, su kuo būtent ji sėdi. Su ja vienam suole sėdėjo Silvija, kuri niekada mūsų nemėgo, o gal net neapkentė mūsų. Niekaip negalėjau suprast jos poelgio. Bet neturėjau laiko to apmąstyti, kadangi mane šiek tiek šokiruotą Alisa nutempė link suolo. Aš į jį instinktyviai atsisėdau ir bemat nuskambėjo skambutis, reiškiantis pamokos pradžią.
Per anglų ir matematikos pamokas nieko ypatingo nenutiko. Tiesiog man teko užsirašinėti įvarius dalykus, ir stengtis pasivyti šiek tiek spėjusius tolyn pažengti klasiokus. Pasibaigus matematikos pamokai, man turėjau išsiskirti su Alisa, kadangi mums ši pamoka nesutapo. Taigi, tądien šiek tiek be nuotaikos patraukiau į chemijos klasę.
 Pagaliau įžengiau pro kabineto duris. Dauguma mokinių jau sėdėjo savo vietose ir laukė beprasidedančios pamokos. Aš taip pat nusprendžiau pasekti jų pavyzdžiu, ir smukau į įprastinę savo sėdėjimo vietą-trečią suolą, esantį eilėje prie lango. Bet keista, kad vis dar neturėjau neturėjau  laboratorinių darbų partnerio, nes man patiko chemija ir palyginus gerai sekėsi, gal net labai gerai. Po kelių akimirkų pasirodė ir mūsų chemijos mokytojas ponas Robinsonas(mes dėl šios pavardės jį neretai pašiepdavome, nes jis ypač mėgo knygą apie Robinzoną Kruzą , o kelias dienas nesiskutęs panašiai jis ir atrodydavo). Jam atsikrenkštus visoje klasėje šurmulys pritilo.
-Taigi, šiandien tęsime devintojo skyriaus kartojimą ir beje, malonu tave matyti grįžus į mokyklą, Melodi,- šiek tiek kilstelėjęs lūpų kampučius pasakė mokytojas, nes matyt buvau viena iš mėgiamiausių jo mokinių.-Ir kol nepamiršau,-iškėlęs rodomąjį pirštą tarė mokytojas. Šis jo gestas reiškė, kad vertėtų palaukti ir įsiklausyti ką visgi  jis sako.-Šiandien į klasę turėtų ateiti naujokas, kas nėra labai įprasta šiuo metų laiku. Jis turėtų pasirodyti bet kurią akimirką,- pasakęs, žinoma dirstelėjo į laikrodį. Kas jau kas, bet ponas Robinsonas neypatingai mėgo vėluojančius į jo pamokas.
Lyg išgirdęs ką mokytojas sakė, kažkas pravėrė duris. Tai buvo Jis."Ne, to negali būti" mintyse raminau save ir stipriai užsimerkiau. Deja, atsimerkus jis vis dar stovėjo klasėje. Tylą įsistovėjusią klasėje perskrodė mokytojo balsas.
-Gal galėtum priminti savo vardą?-paklausė jis, kažką greitai skrebindamas savo storoje užrašų knygelėje.
-Danielis, Danielis Viljamsas,-atsakė vaikinas nežiūrėdamas į mokytoją.
Jo gintaro spalvos akys buvo įsmeigtos į mane, o veide žaidė valiūkiška šypsenėlė. Tos akys, jos buvo tokios gilios ir tuo pačiu paprastos, kad tuo žvilgsniu jis galėjo matyti mano išorę ir tuo pat metu kiaurai skrosti vidų. Tądien nuo to prasmingo žvilgsnio man norėjosi tiesiog pasislėpti.
-Taigi, matai laisvų vietų yra,-tarė mokytojas tuo pat rankos gestu parodydamas kiekvieną iš jų.-Rinkis kurią tik nori.
Tuomet aš slaptai po stalu sukryžiavau pirštus ir mintyse maldavau, kad jis eitų bet kur kitur, tik ne prie mano stalo, kad tik nesėdėtų su manimi. Deja, tai toli gražu nepadėjo. Jis tiesiog ėmė ir patraukė link mano stalo, ko aš mažiausiai norėjau. Danielis, laikydamas viena ranka kuprinę ant peties, su vis dar jo veide bežaidžiančia šypsena paklausė:
-Ar galėčiau čia prisėsti?
Vienintelis mano noras tuo metu buvo, kad galėčiau imti ir tiesiog prasmegti skradžiai žemėn.