1 skyrius
Daugelyje brangaus užmiesčio rajono namų buvo užgesę šviesos. Galima sakyti, visų išskyrus mūsų. Mane dėl neaiškios nuojautos kankino nemiga. Beveik visuose kambariuose uždegiau šviesas, nes vis dėl to tokiame didžiuliame name viena jaučiausi daugiau nei nejaukiai. Aš bijojau, ore buvo galima justi tvyrančią siaubingą baimę. Nuojauta man kuždėjo, kad šiandien kažkas nutiks. Tai, kas pakeis mano visą mano gyvenimą. Įėjau į virtuvę. Pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo dar tik be septynių minučių dvylika. Taigi, nusprendžiau, kad galėsiu dar pakankamai gerai išsimiegoti. Virtuvė atrodė kaip įprastai: marmuru dengtos spintelės ir stalviršiai, keli su skirtingais gėrimais pastatyti ąsočiai, vaisių prikrauta pintinėlė ir kiti virtuvės reikmenys. Priėjau prie spintelės ant kurios buvo pastatyti ąsočiai, pasiėmiau stiklinę, įsipyliau sulčių ir jau keliant prie lūpų stiklinę vėl grįžo baisūs, prieš savaitę įvykusio įvykio prisiminimai.
Lygiai prieš savaitę
Buvo kelios minutės likę iki vidurnakčio. Aš sunerimusi pabudau iš savo labai migloto sapno. Mane kankino beprotiškas troškulys. Tingiai išlipusi iš lovos, nusileidau laiptais žemyn ir pasukau į virtuvę. Besirąžydama ir žiovaudama uždegiau šviesą virtuvėje. Buvau kiek išalkus, taigi nusprendžiau susitepti sumuštinį su "Nutella". Kol aš jį kramsnojau, senas mano prosenelio laikrodis su švytuokle, stovintis svetainėje, išmušė vidurnaktį. Su trečiuoju dūžiu kažkas įsliūkino į virtuvę. Pamaniau, kad tai Marija. Ji labai dažnai pasilieka pas mus nakvoti. Mari padeda mums tvarkytis namuose, ruošia valgį ir kartais prižiūri mane, kai abu tėvai išvažiavę į kokį nors svarbų susitikimą. Neaiški, baltai pilkšva ranka man padavė stiklinę vandens. Man pasirodė keista , nes paprastai jos oda būdavo pieno baltumo spalvos, bet pamaniau, gal tai tik šešėlių žaismas. Atsisukau į tą pusę, norėdama jai padėkoti:
-Ačiū, Maaa..-mano rankose laikyta stiklinė subyrėjo į šipulius... Tai buvo ne Mari.
Priešais mane stovėjo nepaprasto grožio, šviesių palukų moteris. Ji buvo visa buvo pilkšva ir permatoma. Atrodo lyg tos palikusios vien juoda ir balta spalvos bei permatomumas darė ją lyg mirusią. Jos lūpos prasivėrė:
-Ateik passs musss... Neįsssivaizduoji koksss nepartojamasss jausssmasss...-ištarė moteris šėtoniškai gundančiu balsu.
Nesąmoningai norėdama apsiginti pasiėmiau šone stovėjusį ąsotį ir šliūkštelėjau vandenį ant jos. Deja, jis nespėjo jos pasiekti. Moteris išnyko tamsios spalvos dūmų kamuoliuku.
Atsitokėjau po kiek laiko. Pajutau diegiantį skausmą rankoje. Į ją buvo įsimigę nemenkų stiklo šukelių ir ant grindų telkšojo bala. Tik tai man įrodė, kad šis mano ir pamėkliškosios moters susitikimas buvo realybė.
***
Vėl grįžau į dabartį. Mane nuo šiuo prisiminimo atitraukė kieme pasigirdę sunkūs žingsniai. Tie žingsniai buvo ne tik sunkūs, bet pilni pagiežos, pykčio. Buvau tuo tikra, kad tai nebuvo niekas iš mano namiškių. Žingsniai vis artėjo. Pradėjo traškėti spyna. Turėjau suimti save į rankas, kad ir kaip bijočiau. Privalėjau kažko imtis. Nieko nelaukdama pradėjau bėgti link tėvų kambario, nes jis buvo toliausiai nuo paradinių durų. Įskuodusi paėmiau raktą iš stalčiaus ir sandariai užtrenkusi duris jas užrakinau. Nebuvau iš silpnųjų, taigi išjudinusi devyniolikto amžiaus tėvų komodą ja užstūmiau duris. Pati sunkiai alsuodama atsisėdau ant žemės, atsiremdama į komodą. Reikėjo greitai sugalvoti tolimesnį savo veiksmų planą, nes žinojau ,kad tas kažkas dabar jau bus įsilaužęs į namus ir iššniukštinės kiekvieną kampelį, kad tik mane surastų.
Stagiai pašokau nuo žemės. Kažkas pradėjo klebenti duris. Po kelių nevykusių bandymų jos buvo pradėtos daužyti, o vėliau ir bandomos išlaužti su pečiais. Galvoje sukosi tik viena mintis" Ir ką gi man daryti, esant milžiniškame name vienai, su visiškai nepažįstamu žmogum, o gal geriau sakyti būtybe, kuri po keliolikos sekundžių atims man gyvybę?
P.s. Komentarai ir kritika visada laukiami :}
P.s. Komentarai ir kritika visada laukiami :}
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą